Drūkšių ežeras

4406
druksiu ezeras
Drūkšiai

Drūkšiai – ežeras Zarasų rajone. Didžiausias Lietuvos ežeras. Drūkšių ežeras gali pasigirti itin įspūdingais laimikiais.

Plotas: 45 km²

Baseinas: 613 km²

Kranto linijos ilgis: 74,50 km

Didžiausias gylis: 33,2 m

Drūkšiai – didžiausias Lietuvos ežeras. Jis telkšo ežeringiausioje šiaurrytinėje Lietuvos dalyje, prie sienos su Latvija ir Baltarusija.

Ežero plotas – 4900 ha.

Giliausia vieta – 33,3 m, vidutinis gylis – 7,5 m.

Plotai su dideliais gyliais sudaro nedidelę ežero dalį. Taip, pvz., plotai su
gyliu nuo 24 m iki dugno užima 50 ha
, arba tik 1% nuo bendro ploto ir 0,4% nuo bendro tūrio.


Vyraujantis gylis ežere – iki 12 m. Plotai su gyliu iki 12 m užima 4062 ha,
arba 83% nuo bendro ploto ir 88% nuo bendro tūrio.

Litoralė plati, užima apie 1200 ha, arba 25% viso ežero ploto. 1973 atliktų matavimų duomenimis, jis užima 44,8 km2.

Iki 1953m. Drūkšių ežero vandens lygis buvo natūralus, bet ant Prorvos upės (Baltarusijoje) pastačius hidroelektrinę, o vėliau – 1983 m. ir Ignalinos atominę elektrinę, šio ežero vandens lygis pakilo apie metrą. Nuo 1984 m. iki 2009 m. Drūkšių ežero vanduo buvo naudojamas atominės
elektrinės reaktoriams aušinti. Aušinimui naudojamas vandens kiekis 9 kartus viršijo ežero vandens tūrį (367,6 mln. m2).

Iš aušinimo sistemos išleidžiamas vanduo buvo šiltesnis už įprastą ežero vandens temperatūrą, todėl didelė akvatorijos dalis žiemą neužšaldavo.

Šiltas vanduo smarkiai paveikė Drūkšių ežero augaliją ir gyvūniją bei lėmė visą ežero raidą.

Pirmasis IAE reaktorius pradėjo veikti 1983 m. pabaigoje. 1985-1987 m. IAE pagrindinai dirbo 1300-1500 MW galingumu. 1987 m. pradėjo funkcionuoti antrasis IAE reaktorius.
Dirbant abiems reaktoriams, IAE galingumas neviršijo 2500 MW. Dirbant vienam energoblokui, atidirbusio garo kondensavimui iš ežero buvo paimama apie 80 m3/s vandens ir pašildžius 9-120C, išleidžiama atgal. Ežero paviršinio vandens sluoksnio temperatūrinių laukų pasiskirstymas priklausė nuo išleidžiamos į ežerą šilumos kiekio bei meteorologinių sąlygų
(oro t, vėjo krypties, stiprumo).

Esant štiliui, šiluminis šleifas horizontaliai pasklisdavo nuo išliejamojo kanalo žiočių iki ežero periferijos. Tolstant nuo išliejamojo kanalo žiočių link ežero paviršinė vandens temperatūra greitai žemėjo. Šilta srovė judėjo vandens paviršiumi 2,5-3 m storio sluoksniu. Išliejamų šiltų vandenų zonoje visų metų bėgyje buvo stebima labai ryški tiesinė temperatūrinė stratifikacija, trukdanti vandens masių persimaišymui.

druksiai ezeras

Pvz., vasarą 3 metrų gylyje buvo stebima santykinai žema vandens temperatūra bei gana vienarūšis terminis laukas, tame tarpe ir netoli išliejamojo kanalo esančioje zonoje. Tarp stipriai įšildyto vandens paviršinio sluoksnio ir žymiai šaltesnio apatinio sluoksnio susiformuodavo
temperatūrinio šuolio, pasižyminčio dideliais termogradientais netoli šilto vandens išliejamo kanalo, sluoksnis. Vertikalūs temperatūriniai gradientai pavasarį bei vasaros pradžioje kartais viršijo 10 0C/m. Šiltos srovės judėjimo kryptimi šie gradientai mažėjo kartu su paviršinio 84
vandens sluoksnio temperatūros mažėjimu.

Giliausiose ežero vietose, kur šilto vandens įtaka buvo maža, vandens temperatūrų pasiskirstymas buvo artimas natūraliam su gradientu 1-2
C/m.

Žiemos metu išliejamų šiltų vandenų zonoje paviršinė vandens temperatūra siekė apie 12C. Neužšalusio vandens plotas priklausė nuo išleidžiamos į ežerą šilumos kiekio bei oro sąlygų. Dirbant vienam energoblokui 1985-1987 m. vasario mėn. šis plotas svyravo nuo 7 iki
12 km2, o pvz., 1988 m., veikiant 2 energoblokams, siekė 17 km2. Šiltesnėmis žiemomis užšaldavo tik Tilžės įlanka. Pagal temperatūrines nuotraukas, kurios buvo atliekamos nuo 1984 m., Drūkšių ežero akvatoriją galima buvo padalyti į 7 zonas.


2009 m. pabaigoje sustabdžius IAE veiklą, nutrūko terminė tarša ir ežeras palaipsniui sugrįžo į pirminę būklę

– prasidėjo natūralaus vandens terminio režimo atsistatymas, žiemos metu ežeras pradėjo pilnai užšalti.

Drūkšių žuvys ir žuvininkystė.

Pagal hidrobiologinę klasifikaciją Drūkšiai buvo stintinisseliavinis ežeras. Jo ichtiofauna turtinga ir įdomi, tačiau paskutiniais dešimtmečiais ji gana smarkiai keitėsi dėl ekologinių sąlygų kaitos ir naujų rūšių introdukcijos. Atlikus ichtiofaunos tyrimus įvairiose ežero akvatorijose 2005-2014 metais Drūkšių ež. buvo aptikta 15 žuvų rūšių – ežero šaltoje zonoje vidutiniškai buvo sugaunama 8-12 žuvų rūšių, šiltoje zonoje 6-10 žuvų rūšių, o priekrantinėje dalyje – 7 žuvų rūšys.

Ictiofaunos sąrašą sudarė tipinės, limnofilinės ir dažniausiai gyvenančios žuvų rūšys tokio tipo ežere:

Seliava, lydeka, kuoja, karšis, plakis, lynas, paprastoji aukšlė, raudė, auksinis karosas, sidabrinis karosas, karpis, kirtiklis, vėgėlė, pūgžlys ir ešerys.

Ežere anksčiau išnyko šamai, bei introdukcijos keliu patekusios dar kelios rūšys, kaip sykai ir starkiai. Tačiau 2011-2012 m. šamai buvo reintrodukuojami, bet rezultatų dar nematyti. Litoralinėje ežero dalyje visai neaptinkama anksčiau minėtų upinių žuvų rūšių – paprastųjų kūjagalvių, strepečių, meknių, o taip pat neseniai dar aptinkamų ir gružlių.

Veikiant IAE išplito ir pagausėjo introdukuotos šiltamėgės rūšys – sidabrinis karosas ir karpis, tačiau po IAE uždarymo pastebimas gausumo sumažėjimas. Iš įdomesnių rūšių pastarųjų tyrimų metu ežero priekrantės dalyje buvo sugauti kirtikliai. Žvejų mėgėjų duomenimis šiltoje zonoje aptinkamos dar 2 introdukuotos šiltamėgės žuvų rūšys – baltasis amūras ir baltasis plačiakaktis, tačiau eksperimentinio tyrimo metu šios žuvų rūšys nebuvo sugautos, todėl galima teigti, kad jų populiacijos nėra gausios.

druksiu ezeras1

Šiuo metu ežere sutinkamos 2 žuvų rūšys, įrašytos į ES Buveinių direktyvos saugomų rūšių sąrašus: kirtiklis (Cobitis taenia) tai palyginti dažnai aptinkama rūšis, gyvenanti išimtinai seklioje ežero dalyje ir seliava (Coregonus albula) priešingai nei kirtikliai, ji sutinkama ežero gelmėse ir yra pelaginė, šaltamėgė žuvis. Dėl pablogėjusių ekologinių sąlygų, jų gausumas buvo ženkliai sumažėjęs.

Prieš paleidžiant atominę elektrinę, dominavo šaltamėgės žuvys – ežerinė stintelė ir seliava, kurios sudarė apie 40 % bendros ežero
ichiofaunos biomasės.

Be jų, svarią dalį užėmė kuoja, ešerys, karšis, lydeka.

Dėl introdukcijos iš kaimyninių ežerų per upelius į Drūkšius pateko ne vietinės rūšys – Čiudo ežero sykas, karpis, o vėliau ir Lietuvoje paplitę starkis bei saulažuvė. Didelė ichtiofaunos įvairovė, tame tarpe ir stenoterminių rūšių buvimas rodo, kad ežero ekologinės sąlygos buvo labai palankios šiai gyvūnų grupei.

Dėl taršos ir didelio biogenų kiekio giliose ežero vietose atsirado nemažos
zonos su deguonies stygiumi, o eksploatuojant elektrinę čia pasikeitė ir terminis režimas. Kaip rodo tyrimų duomenys, dėl IAE poveikio Drūkšių ežero ekologinė būklė pablogėjo – ežeras iš mezotrofinės būklės perėjo į eutrofinę būklę (nors vis dar priskiriamas mezotrofinių vandens
telkinių grupei, eutrofizacijos požymiai litoralinėje ežero dalyje yra labai ryškūs), atitinkamai jame susiformavo tipinės žuvų rūšių bendrijos, charakteringos tokio tipo vandens telkiniui.

Šaltamėgių žuvų gausa ir biomasė sumažėjo labai ženkliai.

Atominės elektrinės eksploatacijos laikotarpiu euriterminių žuvų biomasė vidutiniškai padidėjo du su puse, o šaltamėgių sumažėjo 6-7 kartus.

Po IAE elektrinės uždarymo (2009 m.) Drūkšių ežere aptinkama iki 20 žuvų rūšių.
Žuvų bendrijos struktūros pagrindą sudaro 2 euriterminės rūšys: ešeriai ir kuojos. Ešerių gausumas uždarius elektrinę per 3 metus padidėjo, tuo tarpu kuojų gausumas kito nežymiai, pasikeitusios vandens terminės sąlygos jų populiacijai didelės įtakos neturėjo.

Vidutiniu gausumu ežere pasižyminčių rūšių – pūgžlių ir plakių populiacijos kito mažėjimo linkme, o aukšlių ir raudžių populiacijos didėjimo linkme.

Stenoterminėms šaltamėgėms žuvims – seliavoms ekologinės sąlygos pagerėjo, atitinkami padidėjo ir jų gausumas.

druksiai
Drūkšių ežeras

Sustabdžius IAE eksploataciją, nors ir neliko šiluminės taršos bei padidėjo šalto vandens tūris, ne visi teigiami pokyčiai taip greitai pasireiškia, nes duobių dugne iki šiol yra likęs susikaupęs sapropelio sluoksnis.

Tačiau dėl padidėjusio šalto vandens tūrio stenoterminėms žuvims atsirado
galimybė naudotis didesniais plotais, kuriuose gali būti mažiau sapropelio ir daugiau deguonies bei maisto objektų. Dėka šios galimybės ir buvo stebimas palaipsnis seliavos augimo spartėjimas.

Per 2010-2012 m. laikotarpį beveik išnyko skirtumai tarp ežero buvusio
skirtingo terminio režimo zonų žuvų subpopuliacijų, o šiuo metu jų jau nebėra.

Taip pat įdomu pažymėti tai, kad ežero litoralinėje dalyje ties Tilžės įlanka buvo sugautas šapalas (Leuciscus cephalus (L.).

Kitos anksčiau gyvenusios ežere ar kai kuriuo periodu įtrauktos į rūšių sąrašą žuvų rūšys, kaip ežerinė stinta, sykas, ungurys, strepetys, meknė, rainė, gružlys, starkis ir p. kūjagalvis pastaruoju metu nėra aptinkamos.

Bendrai ežeras pasižymi gana aukštu ichtiofaunos produktyvumu. Pagrindinę jos biomasės dalį sudaro 10 rūšių žuvys: kuojos, ešeriai, plakiai, karšiai, seliavos, aukšlės, raudės, pūgžliai, lydekos ir lynai.

Ežere vykdoma verslinė žvejyba ir gana intensyvi mėgėjiška žūklė.

Drūkšių batimetrinis žemėlapis:

druksiai_batimetrinis_planas

Ežero nuotraukos:

elektrine druksiai
Ignalinos AE, Drūkšiai
drukšiai ežeras
Drūkšių ežeras
zvejyba druksiuose
Privažiavimas
Plėšrios žuvys
Žvejų gausa
Bendras