Ungurių gyvenimo ciklas

70

Europiniai unguriai Anguilla anguilla (L.) yra dalinai katadrominė žuvų rūšis – neršti migruoja į jūrą, dažnai auga ir gyvena gėlame vandenyje. Tačiau dalis individų praleidžia visą savo gyvenimą druskėtuose arba jūriniuose pakrančių vandenyse neįplaukdami į gėlus vandenis. Unguriai sutinkami beveik visuose g÷luose, drusk÷tuose ir jūriniuose Europos vandenyse bei Azijoje ir Afrikoje palei Viduržemio jūros pakrantes. Iki šiol nėra tiksliai žinoma ungurių neršto vieta ir ypatybės, tačiau manoma, kad neršia Atlanto vandenyno pietvakarinėje dalyje – Sargaso jūros regione, kur randamos mažiausios ungurių lervutės, o didėjančios lervutės Europos kryptimi randamos akvatorijoje tarp Sargaso jūros ir Europos kontinentinio šelfo.

unguriai

Europinio ungurio gyvenimo ciklas (pagal Willem Dekker).
Kontinentinio šelfo akvatorijose permatomos, lapo formos ungurių lervos vadinamos Leptocephalus transformuojasi į stiklinius unguriukus, kurie yra panašūs į suaugusius ungurius tačiau nepigmentuoti. Stikliniai unguriukai migruoja į Europos priekrant÷s vandenis ir lagūnas spalio-gegužės m÷n. Vėliau dalis pigmentuotų lieka pakrančių vandenyse, o kiti iki rugsėjo kyla aukštyn upėmis pasiekdami ežerus. Nuo pigmentuoto unguriuko prasideda geltonojo ungurio stadija, kuri užtrunka nuo 3 iki 20 ar daugiau metų. Lietuvoje, matyt kaip ir didžiojoje Baltijos jūros dalyje, ši ivazijos į g÷lą vandenį stadija skiriasi nuo didžiojoje arealo dalyje stebimos unguriukų migracijos iš vandenyno tuo, kad unguriai Lietuvos g÷lus vandenis pasiekia vyresniame amžiuje kai jų amžius siekia vidutiniškai daugiau nei 5 metus. Dėl to Lietuvos Baltijos jūros pakrantėse stikliniai unguriukai neaptinkami. Geltonojo ungurio stadijoje unguriai auga misdami žuvimis, vėžiagyviais, moliuskais, kirmėl÷mis, vabzdžiais.



Lyties formavimosi mechanizmai nėra iki galo aiškūs, tačiau manoma, jog ji apsprendžiama unguriams praleidus kurį laiką naujose buvein÷se ir paaugus, o lyties formavimąsį lemia populiacijos tankis, maisto gausa ir vandens temperatūra. Kontinentinio augimo stadijos pabaigoje unguriai subręsta, ungurių patinams būdinga kiek galima greitesnio brendimo strategija, o patelėms – maksimalaus kūno dydžio strategija sąlygojanti maksimalų vislumą, todėl subrendusios patelės yra didesnės ir dažnai dvigubai senesnės. Subrendę unguriai, migruojantys į Atlanto vandenyną, vadinami sidabriniais unguriais. Migracijos per vandenyną ir neršto ypatybės, tiksli neršto vieta yra praktiškai vis dar nežinomos. Manoma, jog po neršto unguriai žūva.